Tęsiame ciklą „Vieni iš mūsų“ apie vienuolių gyvenimą. Brolis pranciškonas Ramūnas Mizgiris iš Kretingos buvo tikintis nuo vaikystės, tačiau apie vienuolinį gyvenimą pradėjo galvoti tik po gyvenimą sukrėtusios patirties.
Ar tikėjote Dievą nuo vaikystės, ar įtikėjote vėliau?
Gimiau katalikiškoje šeimoje ir perėmiau gyvą tikėjimą iš tėvų nuo vaikystės. Nors buvo sovietmetis, nelengvi laikai, kiekvieną sekmadienį eidavau į šv. Mišias. Prasidėjus paauglystei atsirado ir tam tikrų abejonių dėl tikėjimo, draugai taip pat kvietė eiti kitu keliu, tačiau tikėjimas išliko ir toliau. O sąmoningai įtikėjau grįžęs iš sovietinės kariuomenės.
Kaip atėjo mintis rinktis vienuolinį gyvenimą?
Man buvo dvidešimt dveji metai, kai apsisprendžiau tapti broliu pranciškonu ir pasirinkti dvasinį gyvenimą. Tai įvyko vieną vasarą Giruliuose, stovyklaujant prie jūros kartu su jaunimu.
Nutiko taip, kad skendau Baltijos jūroje, ir toji patirtis tapo gyvenimo lūžiu. Kai jaunimo dėka visgi pavyko išsigelbėti, pradėjau savęs klausti, kodėl gyvenu, kam gyvenu ir kaip gyvenu. Tuomet realiai pajutau, kad gyvenimas yra trumpesnė arba ilgesnė akimirka, bet tik akimirka, ir tai privertė permąstyti, kaip turėčiau gyventi.
Mąsčiau ir apie šeimos kūrimą, nes, kaip minėjau, buvau dvidešimt dvejų metų, jaunas žmogus, kai natūraliai kyla minčių apie romantinius santykius. Tačiau tuo pat metu sukosi mintis, kaip padėti kitiems žmonėms taip pat branginti gyvenimą, gyventi prasmingai, dėl kitų, ne vien dėl savęs.
Po to įvykio buvo praėję keli mėnesiai, kai pradėjau melstis ir klausti Viešpaties, kokį gyvenimo kelią pasirinkti. Pasirinkau būtent pranciškonišką vienuolišką gyvenimą, nes supratau, kad taip galėčiau daugiau duoti Bažnyčiai ir žmonėms skelbdamas Kristaus Evangeliją. Nors tiek tada, tiek ir šiandien manau, kad šeimos gyvenimas yra labai svarbus ir prisideda prie Evangelijos sklaidos visuomenėje bei Bažnyčioje. Tačiau vienuolinis pašaukimas yra šiek tiek radikalesnis būdas atsidėti Evangelijos skelbimui.
Kas jums yra gražiausia ir brangiausia pranciškoniškame dvasingume?
Malda. Būtent ji yra kiekvieno krikščionio, o ypač vienuolio gyvenimo pagrindas. Pajutau, kaip be maldos pašaukimas pradeda prarasti savo prasmę ir skonį. Išties malda yra pagrindas, leidžiantis atsinaujinti Šventojoje Dvasioje, gyventi bendrystėje su broliais ir perduoti Evangelijos žinią šių dienų pasauliui.
Žinoma, pranciškoniškam dvasingumui yra būdingas ir kitas svarbus bruožas – brolija. Kartu su broliais išgyvenam bendrystę, kartu sprendžiam įvairius mūsų gyvenimo iššūkius, planuojame misijas, vienas kitam padedame ir pavaduojame, kai kuris nors kažkur negali dalyvauti.
Ir, aišku, trečiasis pašaukimo elementas yra misija, apaštalavimas. Kaip gražiai yra pasakęs buvęs Mažesniųjų brolių ordino generolas Jose Carballo, mūsų pranciškonišką dvasingumą galima nusakyti trimis žodžiais: maldos brolija misijoje.
O kaip sekasi skirtingiems vyrams sugyventi po vienu stogu?
Taip, išties esame skirtingi, bet, kaip sako šv. apaštalas Paulius, „esama skirtingų tarnysčių, bet ta pati Dvasia. Esama skirtingų dovanų, tačiau tas pats Dievas“. Taip ir čia mes turime skirtingas Šventosios Dvasios dovanas, įvairius prigimtinius talentus, bet stengiamės juos kartu sudėję nešti žmonėms. Tokiu būdu brolija tampa tik turtingesnė. Taigi į kito kitoniškumą žiūriu kaip į dovaną, kuri praturtina ir bendruomenę, ir parapiją, kurioje darbuojamės.
Kokių pomėgių turėjote jaunystėje, ar lieka laiko puoselėti juos dabar?
Prieš ateidamas į vienuolyną mėgau sportuoti, žaisti krepšinį, stalo tenisą, futbolą, taip pat nuo dvylikos metų intensyviai pradėjau skaityti įvairias knygas. Įstojus į vienuolyną galimybė sportuoti ir palaikyti kūno sveikatą išliko, kartu su broliais ir draugais pasauliečiais žaisdavome futbolą ir krepšinį.
Šiuo metu mėgstu išeiti pasivaikščioti gamtoje, pabūti vienumoje kapinėse. Iki šiol išliko pomėgis skaityti. Tačiau dabar daugiau skaitau tas knygas, kurios padeda geriau pažinti Dievo Žodį: skaitau įvairius Šventojo Rašto komentarus rusų, anglų, italų kalbomis. Jaučiu, kad tai džiugina ir praturtina ne tik mane patį, bet galiu tuo dalintis ir su kitais žmonėmis.
Aktyviai naudojatės moderniomis technologijomis, rašote komentarus į internetinius portalus. Manote, jog ir vienuoliai turi aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, pasisakyti įvairiais klausimais?
Išties šiais laikais yra geros sąlygos skelbti Evangeliją per internetą. Viduramžiais pranciškonai eidavo į turgaus ar Rotušės aikštes ir ten užsilipę ant bačkos skelbdavo Evangeliją. Šiais laikais yra galimybė pasitelkti internetinę žiniasklaidą ir tokiu būdu pasiekti žmones, kurie yra nutolę nuo tikėjimo. Tą asmeniškai ir stengiuosi daryti rašydamas į internetinius dienraščius, bendradarbiaudamas su „Marijos radiju“, „Magnificat“ leidiniu.
Mes, pranciškonai, esame pašaukti eiti į žmones, apaštalauti. Žinoma, internetas niekada nepakeis gyvo santykio, tačiau jaunimas ir daug kitų žmonių ieško atsakymų į jiems rūpimus klausimus apie Dievą internete, todėl svarbu ten būti ir diskutuoti.
Ar esate laimingas pasirinkęs pranciškono kelią?
Jau dvidešimt ketveri metai, kai esu pranciškonas, ir per tą laiką nebuvo kažkokios gilios krizės, kuri sukeltų abejonę, ar esu savo vietoje. Kartais permąstau gyvenimą, bet tikrai nėra minties palikti brolius ir pranciškonišką kelią. Šiandien esu dėkingas Dievui už vienuolystę ir už antrą kartą suteiktą gyvenimo dovaną. Tai tikrai yra džiaugsmas gyventi su Kristumi ir kalbėti apie Kristų.
Monika Midverytė OFS,Kostas Kajėnas
Parengė Monika Midverytė OFS
MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija
